Gruodžio 5 d., šeštadienį, lietuviškojoje Rennhofo pilyje, Vokietijoje, įvyko pirmasis Europos lietuvių trumpametražių filmų festivalis „laiKINAS'09“. Itin lietuviškas, kūrybos ir meno kupinas Vokietijoje veikiančio Europos lietuvių kultūros centro (ELKC) surengtas savaitgalis prasidėjo nuotaikingu Aido Giniočio koncertu „Juodraštis“, kurio išgirsti suplūdo lietuviai ne tik iš Vokietijos, bet ir iš kaimyninių valstybių.

Šeštadienio rytą festivalis prasidėjo Vokietijoje gyvenančios jaunos režisierės Vikos Jagučanskytės paskaita apie įspūdžius ir patirtį filmų kūrimo sferoje, supažindino susirinkusius su Vokietijoje vykstančiais kitais panašaus pobūdžio festvaliais bei išsamiai papasakojo apie paskutinį savo darbą – unikalų, Lietuvoje nufilmuotą filmą apie jogos filosofiją. Po pietų startavo pagrindinė festivalio dalis – filmų peržiūra bei labiausiai publikai patikusio filmo rinkimai. „Paskelbę šį festivalį ir paraginę užsienio lietuvius pristatyti savo filmus iš tiesų nežinojome, ko tikėtis – kiek lietuvių Europoje užsiima šiuo menu, kiek aktyvus bus dalyvavimas. Rezultatas išties nudžiugino – sulaukėme 19 labai skirtingų žanrų, pobūdžio ir trukmės filmų iš Vokietijos, Italijos, Didžiosios Britanijos ir Lenkijos“ komentavo ELKC direktorius Rimas Čuplinskas.

Iki pat vakaro trukusios peržiūros pertraukų metu susirinkusieji turėjo progą aptarti matytus filmus bei susipažinti su į festivalį atvykusiais jų režisieriais ir aktoriais. Po labiausiai patikusio filmų rinkimų su publika savo įspūdžiais pasidalino festivalio garbės svečias Aidas Giniotis. Profesionaliai ir įžvalgiai įvertinęs kiekvieną filmą, svečias savo favorito visgi neišdavė. Drauge su publika A. Giniotis ieškojo kriterijų, pagal kuriuos būtų tiksliausia vertinti filmus, iš pirmo žvilgsnio vienijamus tik jų kūrėjų kilmės bei bandė atsakyti į bene svarbiasią festvalio klausimą – ar įmanoma šioje filmų įvairovėje atrasti tą „lietuviškumo“ giją, besidriekiančią per visus filmus? Menininkas konstatavo, jog kiekvieno filmo scenarjuje, filmavimo stiliuje ir montaže atspindi atskirų valstybių mokyklos, tačiau daugelį filmų jau vien tematiškai rišo lietuvybės tema.

Paskutinės ir bene nuotaikingiausios festivalio dalies – „Garso takelių vakarėlio“ – metu buvo paskelbti publikos geriausiais išrinkti filmai. Trečioji vieta atiteko dviems be galo skirtingiems darbams – muzikanto Elino Venckaus (Vokietija) su lietuvių komanda sukurto eksperimentinio muzikinio klipo savos kūrybos dainai „Gal“ eskizui bei Pizos universiteto filosofijos ir literatūros fakulteto trečio kurso studento Simono Jurkevičiaus (Italija) filmui „Non ho mai osato definirmi un pittore“ (Niekada nedrįsau pavadinti savęs dailininku – ital.). Muzikinio klipo eskizas, pasak A. Giniočio, pasižymi aiškumu ir nuoseklumu. Pirmame plane – pats dainininkas, be judesio ir be emocijų, aplink kurį tarsi nepastebimai vyksta greitas, judrus gyvenimas. Nors eskizo tempas greitas, tačiau drauge lengvas, neerzinantis. Simono Jurkevičiaus filmas – tai kelionė po druskininkiečio dailininko Alfonso Šuliausko (g. 1938 metais) mintis ir darbus. Moters dvasinis ir fizinis grožis, meno istorija ir dailininko likimas – pagrindiniai šio dokumentinio trumpametražo motyvai.

Antrąją vietą pelnė orginalus savo siužeto linija Vikos Jagučanskytės filmas „Something wonderful has happened“ (Atsitiko kažkas nuostabaus – angl.) apie jogišką kelionę į Europos širdį. Tai vokiečių-lietuvių koprodukcija, filme per tolimus bei atvirus Lietuvos gamtos peizažus unikaliai priartinanti senąją indų jogos filosofiją. Vika keliauja į geografinį Europos centrą netoliese Vilniaus. Ir tuo pačiu tiesiai į savo širdies vidurį.

Geriausiu pirmojo festivalio „laiKINAS'09“ filmu buvo pripažintas Paul-Vincent Mayr (Vokietija) filmas „Die Leidenschaft des Herrn Vanduo“ (Pono Vaserio aistra). Filmą festivaliui pateikė režisieriaus asistentas ir garso operatorius, Vokietijoje gyvenantis lietuvis Ignas Bruder. Pagrindinius vaidmenis atlieka Vaidas Bruder ir Martynas Čižauskas. Nors, pasak A. Giniočio, filmo montaže, kadrų kompozicijose bei kolorite atsispindi vokiška mokykla, jis vigi labiausiai sužavėjo lietuvių publiką. Filmas lengvo stiliaus, nuotaikingas ir originalaus siužeto: Ponas Vaseris nuo pat vaikystės žavėjosi vandeniu. Dažnai dėlto buvo pajuokiamas bendraamžių, tačiau neprarado žavesio ir meilės šiam gyvybiškam elementui. Suaugusio pono Vaserio kasdienybe monotoniska – eidamas nuo durų iki durų jis pardavinėja vandenį. Kartais tampa išties sunku žmonėms atskleisti vandens galią ir juos įtikinti, ir p. Vaseris pasinaudoja vaikystėje iš klasės draugų išmokta strategija...

Festivalio misija buvo ne tik publikai pademonstruoti daugelį Europoje lietuvių sukurtų filmų, bet ir per bendravimą, draugystę ir užmegstus kontaktus įkvėpti jaunimą šiai veiklai bei įgalinti Europoje gyvenančių lietuvių bendradarbiavimą filmų kūrybos srityje.